Dar ir dabar dažnas klausimas – kam reikalingas vėdinimas? Proseneliai ir tėvai pragyveno be mechaninio-priverstinio vėdinimo, pragyvensiu ir aš, – teigia klientai. Tačiau esminis skirtumas tame, kad ankščiau statant namus nebuvo taip svarbu juos pastatyti šiltus ir ekonomiškus, todėl namai nebuvo sandarūs, o oras bet kuriuo atveju lengvai patekdavo į patalpas, tad ir oro kaita, nors ir nepastovi, tačiau vis tiek būdavo. Dabar, siekiant taupyti brangią šilumą, šiuolaikiniai namai statomi šilti ir sandarūs. Tokiuose pastatuose oro apykaita sumažėja, todėl be mechaninės vėdinimo sistemos tikėtis, kad tokiame pastate bus geras mikroklimatas, o jo konstrukcijos bus apsaugos nuo drėgmės, tikrai neverta.

Kada verta turėti priverstinį vėdinimą ir kada nebūtina?

Atsakant į klausimą, kada verta turėti priverstinį vėdinimą ir kada ne, galime sau atsakyti paprastai: neturint šviežio oro ir gero mikroklimato, mes negalėsime gerai išsimiegoti, jausimės pavargę, būsime nedarbingi darbe, neatsikratysime nemalonių kvapų, nepašalinsime susikaupusios perteklinės drėgmės, dėl kurios atsiranda pelėsis ir dar daugybė nemalonių padarinių. Tad norint viso to išvengti yra būtinas vėdinimas ir visai nesvarbu nei kur mes gyvename, nei kokios paskirties tai pastatas.

Kokie galimi priverstinio vėdinimo būdai?

Priverstinis vėdinimas – tai toks vėdinimas, kuris sukuriamas naudojant mechaninius prietaisus, šiuo atveju ventiliatorius.

Labai svarbu žinoti priverstinio vėdinimo skirtumus. Iš esmės priverstinis vėdinimas yra ir oro ištraukimas su paprastais ventiliatoriais iš sanitarinio mazgo ir virtuvės, tačiau taip išmetamas šiltas oras į lauką, o į pastatą per namo nesandarias konstrukcijas patenka lauke esantis oras, o šaltuoju metu – šaltas, kuris sušyla nuo šildymo sistemos. Tačiau to pasekmė – brangesnis mokestis už šildymą.

Norint to išvengti naudojami įrenginiai, vadinami rekuperatoriais.

Rekuperatoriaus viduje yra specialus šilumokaitis, kurio pagalba panaudojamas šiltas išmetamas lauk patalpų oras, taip sušildydamas paimamą lauko orą, kuris vėliau tiekiamas į patalpas. Toks oro patekimas į patalpas užtikrina patalpose vėdinimą su šilumos atgavimu. Skirtingai nuo rekuperatoriaus modelio ir tipo, ektyvumas gali svyruoti nuo 50% iki 98%, svarbu pasirinkti kiek galima didesnio efektyvumo įrenginį. Kuo didesnis rekuperatoriaus efektyvumas, tuo daugiau sutaupoma brangios šiluminės energijos.

Įsirengus rekuperacinę vėdinimo sistemą svarbu, kad visas vėdinimas vyktų tik per jį. Dažna klaida -voniose, tualeto patalpose statyti paprastus ventiliatorius ir taip šilčiausią orą ir tuo pačiu pinigus „išmesti“ laukan. Kadangi oras yra ištraukiamas iš „nešvarių patalpų“, tai geriausia naudoti plokštelinius rekuperatorius su šešiakampiu plokšteliniu kryžminio-priešpriešinio oro srauto šilumokaičiu, dėl kurio konstrukcijose nesimaišo oro srautai, negrįžta kvapai iš nešvarių patalpų.

Miesto oro sudėtis – ko ir kiek yra miesto ore, kuo mes kvėpuojame, jei vėdinimas natūralus. Didžiuosiuose miestuose oro tarša yra didesnė. Rekuperatoriuose yra ir oro filtrai, kurie priklausomai nuo jų klasės skirtingai filtruoja ir į patalpas tiekia orą.

Vėdinimas – sprendimas pelėsiui naikinti?

Jei patalpose (žiemą) perteklinė oro drėgmė, o lauke, ypač esant minusui, oras sausas, tai maišantis patalpos orui su šviežiu, jis žymiai sausėja.

Taip, pelėsio viena iš pagrindinių atsiradimo priežasčių – neužtikrinta oro apykaita.

Diskusijos apie per mažą ar per didelę oro drėgmę dažnai klaidina. Svarbu žinoti, kad ne absoliutus oro drėgnumas, t.y. vandens garų kiekis ore (vandens gramų/oro kilograme) yra svarbus, o santykinis oro drėgnumas %.  Jis nusako tam tikros temperatūros ore esančio vandens garų kiekio santykį su šios tempertūros ore maksimaliai įmanomu sukaupti vandens garų kiekiu. Kuo aukštesnė oro temperatūra, tuo daugiau drėgmės oras gali sukaupti ir atvirkščiai. Siekiant apsaugoti pastato konstrukcijas bei žmogaus sveikatą, rekomenduojamas 30-55% patalpų santykinis oro drėgnumas.

Įsirengus vėdinimo sistemą yra palaikomas malonus mikroklimatas ir neleidžiama perteklinei drėgmei kondensuotis ant sienų bei langų. Esant per dideliam santykiniam drėgnumui, drėgmė iš oro pirmiausia kondensuojasi patalpos kampuose, stiklo paketo apačioje arba kituose šalčio tiltelių zonose, nes ten paviršių temperatūra žemiausia.

Svarbu palaikyti reikalingą oro apykaitą, esant oro apykaitai 0,5 h (0,5 karto per valandą, t.y. visas patalpos oro tūris pakeičiamas per 2 valandas), oro apykaitos pakanka ne tik reikiamam deguonies kiekiui bei reikiamai CO2 koncentracijai patalpoje palaikyti, bet ir perteklinei drėgmei iš patalpų pašalinti. Oras patalpose per sausu paverčiamas tik tada, jei šaltomis dienomis vėdinama perdaug ir oro kaita yra per didelė.

Funkcionalumas

  • Triukšmas. Ar tai priklauso tik nuo įrenginio, ortakių ir kitų fasoninių dalių kokybės?
  • Kokios dar gali būti priežastys – izoliacijos nebuvimas, vibracija, tvirtinimas…?
  • Švilpiantys difuzoriai arba grotelės – kodėl?
  • Blogas sistemos balansavimas ar netinkami difuzoriai?
  • Triukšmo slopintuvai – kur, kam reikalingi?

Triukšmo priežastimis gali būti:

  1. Skleidžiamas triukšmas iš įrenginių, nors dabar nemažai įrenginių gaminami kiek įmanoma tylesni (naudojamos viduje izoliacinės medžiagos, tokios kaip putų polistirolas, mineralinė vata, ekstrudinis polistirenas ir pan.). Be abejonės, prieš rekuperatoriaus pirkimą būtina gauti visus techninius įrenginių duomenis, kad galėtumėte išsianalizuoti jų parametrus. Svarbu, kad rekuperatoriai būtų su tokiais ventiliatoriais, kurie ne tik skleistų mažiau triukšmo, bet ir būtų efektyvūs (EC/DC).
  2. Montavimo metu sumontuotos nekokybiškos arba netinkamos ortakių bei papildomų komponentų dalys: lauko oro paėmimo ar išmetimo grotelės per mažos arba turinčios didėlius pasipriešinimus, sistemoje nesumontuoti reikalingi triukšmo slopintuvai arba specialūs akustiniai ortakiai, ortakių diametrai per maži, oro balansavimo sklendžių nenaudojimas, netinkami difuzoriai ir pan.
  3. „Telefonijos efektas“ – garso sklidimo iš vienos patalpos į kitą. Taip nutinkama dėl neteisingai suprojektuotų ir sumontuotų skardinės ortakių sistemos.

Šiuo metu smarkiai plintanti, nors turbūt būtų galima sakyti jau ir paplitusi, ortakių sistema – kolektorinė lankščių ortakių sistema.

Tai sistema turinti daug pliusų :

  1. Aukščio išsaugojimas (ortakio diametras yra 75), o lubas kartu su gipsu tereikia nuleisti 11-12 cm. Šiais laikais žmonės statosi kiek įmanoma erdvesnius namus, todėl ir renkantis sistemą ieško sprendimų, kurie maksimaliai leistų taupyti erdves ir nežeminti lubų 30 cm ar dar daugiau, kas dažniausiai būtina renkantis paprastą skardinę sistemą.
  2. Sistema yra labai sandari, jos montavimo metu nėra gręžiamos ir pažeidžiamos jokios ortakių dalys. Tai labai svarbu, nes tik sandarioje sistemoje galima turėti aukštą efektyvumą (jeigu per nesandarumus oras tarp tiekiamo ir ištraukiamo pasidarytų nevienodas, taip sistemoje atsiranda disbalansas, o tuo pačiu prarandamas efektyvumas).
  3. Kadangi tai kolektorinė sistema, garso sklidimas iš vienos patalpos į kitą yra neįmanomas, nes ortakiai išsiskirsto iš kolektoriaus ir eina į kiekvieną patalpą atskirai.
  4. Lengvas oro kiekių subalansavimas bei teisingas pasiskirstymas.
  5. Ortakis yra antistatinis, todėl jame nenusistovi dulkės, tad sistema visada švari.

Renkantis šią sistema svarbu įsitikinti, kad medžiagos turėtų reikalingus sertifikatus, patvirtinančius, kad medžiagos yra skirtos būtent vėdinimo sistemai.

Kolektorinės lankščių ortakių sistemos priežiūra

Kaip, kada (kaip dažnai) ir kokius darbus reikia atlikti?

Pačiam ar būtini specialistai?

Ar rekuperatoriaus priežiūra skiriasi nuo paprastos ventiliacinės kameros priežiūros?

Jeigu rekuperatorius naudojamas pagal gamintojų reikalavimus priežiūra nesudėtinga –  tereikia kartą ar du per metus pasikeisti oro filtrus (dėl kartų, kas kiek laiko jie keičiami priklauso ir iš kur padarytas lauko oro paėmimas, nes jei namas yra prie gatvės ar vietoje, kur užterštumas yra didesnis, gali tekti pasikeisti ir dažniau) . Dažniausiai šiuos darbus galima atlikti pačiam.

Rekuperatoriaus efektyvumas

  • Kaip ir pagal ką nustatomi efektyvumo procentai? (ISO?).
  • Standarte numatytos tikrinimo sąlygos skiriasi nuo realių ir efektyvumas gali būti kitoks kasdien?
  • Kaip nepasimesti tuose skaičiuose, renkantis įrenginį?
  • Į ką reikia kreipti esminį dėmesį?
  • Kodėl skiriasi to paties prietaiso efektyvumo procentai pagal gamintoją ir tuomet, kai jį testuoja pasyvaus namo sertifikatoriai? 95 – 86 proc.

Šiuo metu Europoje yra keletas normų, pagal kurias yra matuojamas bei deklaruojamas rekuperatorių efektyvumas. Pagrindinės yra šios:

EN308, NEN5138, Passiv Haus institut.

Pagal EN308 normą yra matuojamas rekuperatoriaus temperatūrinis efektyvumas tiekiamam orui (privaloma) bei  šalinam orui (pasirinktinai) ir apskaičiuojamas taip: ((Tiekiamo oro temepratūra – lauko oro temperatūra)/(šalinamo oro temperatūra – lauko oro temperatura)) * (masinis tiekiamo  oro debitas/masinis šalinamo oro debitas).

Testas yra atliekamas subalansuotiems įrenginiams. Tiekiamo oro masinis debitas turi skirtis ne daugiau nei 3%  nuo šalinamo. Norint užtikrinti deklaruojamą išmatuotą rekuperatorių efektyvumą praktikoje, labai svarbu, kad įrenginys užtikrintų subalansuotus oro kiekius („Constant flow“ funkcija).

Pagal NEN5138 normą, matavimai atliekami labai panašiai kaip ir EN308, tik papildomai įvedamas faktorius dėl oro kiekio disbalanso. Šis faktorius nėra taikomas įrenginiams su „constant flow“ funkcija.

Pagal Passiv Haus institut matavimo metodiką, yra matuojamas sauso oro efektyvumas (nevertinant šilumos atgavimo iš šalinamo oro kondensavimosi) t.y. vertinama, kad šalinamame ore yra labai mažas kiekis drėgmės. Praktikoje gyvenamuosiuose namuose vienas iš pagrindinių teršalų yra perteklinė drėgmė, kurią reikia pašalinti. Dėl to šalinamas oras būna drėgnesnis nei testo metu, atitinkamai rezultatai taip pat geresni. Efektyvumo matavimui yra taikomos dvi formulės, atsižvelgiant ar rekuperatoriai įrengiami su „constant flow“ ventiliatoriais, ar be jų. Efektyvumo matavimo ataskaitoje taip pat yra pažymima, ar rekuperatorius yra su „constant flow“ ventiliatoriais t.y. ar praktikoje gali užtikrinti deklaruojamą įrenginio efektuvumą, ar be jų.

Įjungimas – išjungimas privačiame name.

Išvažiuojant sistema išjungiama (pvz., savaitei), o grįžus įjungia. Ar tai logiška, t.y. – ar tai tikrai padeda sutaupyti elektros? Ar nebus taip, kad grįžus ir įjungus sistemą, reikės labai didelio galingumo, kad situacija grįžtų į vėžes, atkurtų reikiamus oro parametrus ar kt.?

Šiuolaikiniai rekuperatoriai kuriami tokie, kad išlaidos juos eksplotuojant būtų kiek įmanoma mažesnės, tad svarbu žinoti, kiek ji kainuos ir išlaikyti. Kaip pavyzdį būtų galima paimti šiuo metu rinkoje esančių vienų efektyviausių rekuperatorių Renovent suvartojimus. Dirbdami normaliu režimu jie naudoja 40-60W, realiai tiek, kiek naudoja ir viena paprasta elektros lemputė, tad suvartojimai tikrai labai maži. Kaip jau buvo minėta, jog vėdinimas reikalingas ne tik žmogui, bet ir pačiam pastatui, todėl rekomenduojama rekuperatoriaus neišjunginėti, užtektų sumažinti tuo metu oro kiekius (tuo pačiu mažėja ir el. sąnaudos, žiūrint to paties rekuperatoriaus Renovent suvartojimus, jie mažėja iki 15-25W), taip užtikrinant patalpose bent minimalią oro kaitą.

Izoliacija

Lauko oro paėmimui ir išmetimui būtų galima naudoti specialius pūsto polietileno ortakius, kurių medžiaga – suspausta polipropileno puta EPP. Jie yra atsparūs difuzijai, tad tokio tipo ortakių nebereikia izoliuoti papildoma medžiaga.

Skardinius lauko oro paėmimo ir išmėtimo ortakius tam, kad ant jų nesusidarytų kondensatas, būtina izoliuoti. Čia puikiai tinka GAMO putos.

Konsultacija: 8-686-78060

Visi GAMO projektų vadovai gali Jus nemokamai pakonsultuoti vėdinimo klausimais ir padėti teisingai pasirinkti rekuperacinę vėdinimo sistemą arba galite tiesiogiai kreiptis į vėdinimo profesionalus UAB „Tenko Baltic“.